Daugiau nei 3 savaites ukrainiečiais prie sienos besirūpinantis Nikodem: ukrainiečių vaikas karą paaiškino paprastai: „mus užpuolė putinai, labai blogi žmonės, kurie nieko nemyli“

„Kilus trečiajai pabėgėlių bangai iš ukrainiečių jaučiu daugiau baimės, nežinomybės, net ir nevilties. Mano pagrindinė užduotis čia yra padėti žmonėms, bėgantiems nuo karo veiksmų taip, kaip sugebu geriausiai“, – sako Nikodem Szczyglowski, kelionių organizatoriaus „West Express“ įmonių grupei priklausančios įmonės „Ticketing airport services“ vadovas.

Nuo pačios karo pradžios besidarbuojantis Peremislyje, mieste prie Lenkijos – Ukrainos sienos, Nikodem padeda ir vienai didžiausių Lietuvos nevyriausybinei organizacijai „Blue/Yellow“, organizuojančiai pagalbą Ukrainai, išspręsti logistinius klausimus, savanoriauja vertėjaudamas ukrainiečiams, kai reikia dirba ir reporteriu užsienio žiniasklaidai, daro visus darbus, kurie palengvintų iš šalies priverstų pasitraukti ukrainiečių situaciją.

Nikodemai, kur šiandien esate? Kokiomis nuotaikomis gyvenate?

Šiuo momentu esu Silezijos regione. Atvykau susitikti su vietinėmis savanorių ir nevyriausybinėmis organizacijomis Katovicuose ir Glivicuose ir pabandyti suderinti tam tikrus veiksmus dėl karo pabėgėlių iš Ukrainos apgyvendinimo. Tačiau nuo vasario 26 d. esu Peremislyje (lenk. Przemyśl) – mieste, esančiame vos 12 km nuo sienos su Ukraina, į kurį tiesiogiai atvyksta ko gero vienas didžiausių pabėgėlių srautų. Atsižvelgiant į tai, kad miestas yra taip arti sienos, svarbus geležinkelio mazgas, turintis tiesioginį susisiekimą su Lvivu Ukrainoje iš vienos pusės ir Krokuva bei kitais Lenkijos miestais iš kitos. Visai šalia yra viena didžiausių visame Lenkijos-Ukrainos pasienyje pėsčiųjų perėjų Medyka/Šehyni.

Ar sutinkate pagalbą teikiančių kitų lietuvių?

Lietuvius kartais tenka matyti artimiausiose pasienio perėjose arba geležinkelio stoties prieigose, bet jų nėra daug. Teko girdėti apie lietuvius nuolat budinčius prie kitų pasienio perėjų, pvz. esančioje šiauriau kelyje į Liubliną Hrebenne/Rava Ruska, kur jie siūlo nemokamą maitinimą pabėgėliams su foodtrackais, tačiau Peremislyje ko gero atvyksta tik pasitikti ką nors. Mane sužavėjo vienos kauniečių poros istorija, kuri dvi paras savo automobilyje laukė pažįstamų šeimos iš Charkivo, kol jie nusigaus iki Lvivo ir kirs sieną. Mieste nebėra jokių nakvynių galimybių, taigi kauniečiai dvi paras tiesiog miegojo automobilyje laukdami šios šeimos, kurią ketino parvežti į Lietuvą ir apgyvendinti savo namuose.

Kokia buvo jūsų esminė užduotis prieš atvykstant ir kiek ji keitėsi jau esant Ukrainoje?

 Aš moku kelias kalbas, įskaitant ukrainiečių – taigi įprastai bent 3-4 valandas per dieną praleidžiu Peremislio geležinkelio stotyje kaip savanoris vertėjas. Padedu atvykstantiems susikalbėti, susiorientuoti naujoje jiems aplinkoje, paaiškinu, kaip jie gali naudotis Lenkijos geležinkeliais, kur ir kaip gali nukeliauti, kaip gauti nemokamą SIM kortelę, nežinantiems kur vykti bandau paaiškinti jų galimybes ir tinkamai nukreipti. Deja, Peremislis šiuo momentu negali pasiūlyti iš esmės beveik jokių nakvynės ir prieglobsčio vietų, miestas yra perpildytas – jame pagal paskutinius duomenis yra beveik 30 tūkstančių pabėgėlių (iš viso gyventojų yra apie 60 tūkstančių), taigi pagrindinė savanorių užduotis yra paaiškinti žmonėms, kaip jie gali judėti toliau į kitus Lenkijos miestus. Būdamas čia padedu organizacijai „Blue/Yellow“ spręsti logistinius klausimus. Likusiu laiku, kurio, patikėkite, iš esmės beveik nebelieka, aš stengiuosi sąžiningai nušviesti situaciją kaip reporteris, bendradarbiauju su lenkų leidiniais (Nowa Europa Wschodnia), lietuvių (Bernardinai.lt) ir – kadangi moku ir slovėnų kalbą – slovėnų (RTV Slovėnija, AirBeletrina). Situacija iš tiesų yra labai dinamiška, reikalaujanti multifunkcionalumo ir ryžto adaptuotis prie esamų ir besikeičiančių sąlygų.

Kas labiausiai šokiravo atvykus? Ko tikėjotės ir pasitvirtino, o kas nustebino?

Labiausiai šokiravo vis dėlto turbūt visos šios žmogiškosios tragedijos mastas, nuvylė centrinės organizacijos ir veiksmų koordinavimo iš centrinės šalies vyriausybės trūkumas. Labai išryškėjo transporto ir logistikos trūkumai – ypač tarp Lenkijos ir Lietuvos, kur visas susisiekimas kalbant apie keleivių vežimą iš esmės yra grindžiamas vien autobusais, kas smarkiai apriboja galimybes pasiekti Lietuvą ypač dabar. Nustebino  didžiulė solidarumo ir vienybės pagalbos ukrainiečiams atžvilgiu banga kilusi Lenkijoje nuo pat pirmų karo dienų. Stebint situaciją dabar labiausiai šokiruoja vis pasikartojantys galimų įtartinų prekybos žmonėmis atveju arba žmonių naivumo iš vienos pusės ir ne itin gerus ketinimus turinčių besisiūlančių padėti iš kitos pusės akistata.  

Ar visi vaizdai, kuriuos matome yra realiai tokie, ar dar žiauresni?

Tie vaizdai iš tiesų tokie yra, nors kita vertus negalima nuvertinti ir tam tikrų media mechanizmų, kurių tikslas yra specialiai skatinti žiūrovų vaizduotę. Peremislis dabar tapo vieta, į kurią atvyksta televizijos ir kitų žiniasklaidos priemonių atstovai iš viso pasaulio, dažnai neturėdami tinkamos vietos ir konteksto suvokimo, ieškodami vien sensacingų vaizdų. Girdėjau vienos užsienio TV atstovės prašymą-„šiek-tiek paverkti į kamerą“. Ypač yra „medžiojami“ vaikai, tuo pačiu visiškai nepaisoma šių žmonių teisė į privatumą.

Kuris iš epizodų čia esant pačiam užsifiksavo labiausiai?

Jų tikrai yra daug, galėčiau vardinti nemažai. Ypač graudžios yra vaikų pasakojamos istorijos. Vienai žurnalistei paklausus vaiko, kodėl jis čia, vaikas pasakė: „mus putinai užpuolė“. Į klausimą, kas gi tie „putinai“, vaikas taip pat nuoširdžiai atsakė: „labai blogi žmonės. Jie mūsų nemyli. Jie nieko nemyli.“

Nuo karo pradžios praėjo kelios savaitės. Kokį skirtumą matote ukrainiečių elgesyje, mintyse, kalbose šiandien ir tada?

Skirtumas yra toks, kad šiuo momentu turime ko gero reikalų su trečiąja pabėgėlių banga. Jei per pirmąją karo savaitę atvykdavo žmonės, kurie buvo daugmaž pasiruošę kelionei, turėdami įvairių draugų kontaktų Lenkijoje arba kitose ES šalyse – ir atitinkamai jiems Peremislis tebuvo tarpinė stotelė pakeliui toliau. Atėjus antrajai ir trečiajai bangai reikalai pasikeitė, atvyksta žmonės iš karo veiksmų apimtų ar netgi suniokotų teritorijų. Jie dažniausiai iki šiol neplanavo kelionės, nebuvo jai pasiruošę – dažnai neturi jokių kontaktų užsienyje, nežino pas ką turėtų vykti ir ką daryti. Jie neturi pakankamai pinigų (o jei turi – tai tik grynųjų grivnų) bei vos kelis daiktus. Be abejo dėl šių priežasčių yra jaučiama daugiau baimės, nuovargio, nepatiklumo.

Psichologai sako, kad dvi savaitės yra tas laikotarpis, kai žmonės pradeda apsiprasti su net ir pačia baisiausia situacija. Klausimas, ar apsipratote jūs?

Manau, kad šioje vietoje tiesiog esu reikalingesnis, nei būdamas kur nors kitur. Čia galiu pilnai išnaudoti savo turimas žinias ir savybes (kalbų mokėjimą, gebėjimą valdyti stresines situacijas ir pan.) kitų žmonių labui. Dėl apsipratimo – iš dalies tame yra teisybės: pastebiu, kad kuriems žmonėms esantiems čia jau tam tikrą laiką prasideda nejautrumo nuolat matomai kitų žmonių nelaimei stadija. Tačiau nepasakyčiau, kad tai yra taisyklė, ypač paliečianti daugumą. Turiu nemažai ir kitų nuostabių pavyzdžių, kurie liudija priešingai.

Lietuvių susitelkimas šiuo laikotarpiu išties neeilinis. Kiek jūs pats matote ir kaip galėtumėte apibūdinti jau esant vietoje, kiek mūsų pagalba yra reikšminga ir reikalinga, palyginus su tuo, kaip padeda visas pasaulis?

Man sunku vertinti lietuvių pagalbos mastą, kadangi nuo pat karo pradžios esu čia, Lenkijoje. Girdžiu apie tai, kad lietuviai rodo didžiulį solidarumą su ukrainiečių tauta, apie tai liudija ir tai, kad per rekordiškai trumpą laiką pavyko surinkti įspūdingą net 17 milijonų eurų sumą „Blue/Yellow“ paramos fondui. Lenkijoje taip pat yra stebimas milžiniškas solidarumas ir atskirų žmonių, nevyriausybinių organizacijų, savanorių susitelkimas. Tai ypač neįprasta stebėti iki šiol iš esmės gan susiskaldžiusioje politiškai visuomenėje, kokia yra dabartinė Lenkija.

Kokios pagalbos šiandien Ukrainai reikia labiausiai? Kiek paprasti žmonės gali padėti?

Kalbant apie materialinę pagalbą – labiausiai vis dėlto turbūt reikia padėti Ukrainos ginkluotoms pajėgoms, tinkamai aprūpinti ypač teritorinius gynybos dalinius. Kalbant apie žmones atvykstančius čia – iš esmės pagalbos vis dar yra nemažai, žmonės noriai aukoja drabužius, perka medikamentus, organizuoja maitinimą. Čia geležinkelio stotyje –trūksta pvz. įkrovimo stotelių, powerbankų ir pan., Vienu metu trūko pledų, o naktys kaip tik pasitaikydavo ypač šaltos. Turint omenyje, kad nemažąją visų pabėgėlių dalį sudaro vaikai, svarbu būtų pagalvoti apie tai, kad jie neprarastų sąsajų su gimtąja kultūra, kad gautų knygelių, žaidimų, mokymo priemonių ukrainiečių kalba – ypač tai svarbu patiems mažiausiems.

Girdime, kad ne visada pagalba pasiekia tikslines grupes, kas veda į neviltį ne tik tuos, kuriuos ji turi pasiekti, jos organizatorius, bet ir tuos, kurie nuoširdžiai aukoja. Ar įmanoma ir kaip bent šiek tiek užtikrinti, kad lietuvių pagalba padės likusiems Ukrainoje ar besistengiantiems palikti šalį?

Man būtų sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Galėčiau nebent paraginti žmones, kad norint padėti kreiptųsi į organizacijas, kurios tuo užsiima turėdamos jau patirties šioje srityje ir verčiau nebandytų organizuoti tos pagalbos patys – ypač kalbant apie sudėtingesnius logistinius sprendimus ir pagalbos vežimą per Lenkijos-Ukrainos sieną. Žmonės dažnai kažkodėl pamiršta, kad Lenkijos-Ukrainos siena tai išorinė Europos Sąjungos siena su visomis šio fakto pasekmėmis, kurių ignoravimas arba neišmanymas dažnai priveda prie nenumatytų sunkumų ir nusivylimų. 

Iš Ukrainą priverstų palikti pabėgėlių girdime, kad jie tuoj sugrįš namo. Kiek tai realu, matant dabartinį vaizdą?

Labai sunku vertinti, istorijos yra labai įvairios, nors aišku ir kažkuo panašios. Yra daug norinčių grįžti, „kai viskas nurims“, yra ir tokių, kuriems jau ir dabar nelabai yra kur sugrįžti. Tačiau nepamirškime ir to, kad nemažai yra ir grįžtančių į Ukrainą nuo pat pirmų karo dienų – dėl įvairių priežasčių. Ir tai ne tik vyrai, taip pat nemažai moterų – dėl likusių vaikų, senyvo amžiaus tėvų, globotinių. Pastaruoju metu atsiranda ir tokių, kurie nerado tinkamo prieglobsčio arba jų lūkesčiai dėl pagalbos, kurios jie tikėjosi, buvo daug didesni. Deja, pasitaiko ir įvairaus pobūdžio smurto atvejų – ypač seksualinio pobūdžio, nes daugumą pabėgėlių sudaro moterys. 

Ir paskutinis klausimas, kokie jūsų tolimesni planai?

Kol kas esu čia ir tikrai dar būsiu tiek, kiem mano pagalba bus reikalinga. Dar turiu misiją parvežti ukrainiečių pabėgėlių šeimą į Vilnių, kuria visapusiškai rūpinsis kelionių organizatorius „West Express“. Prasmingų darbų laukia nemažai. Labiausiai tikiuosi, kad šis beprasmiškas karas kuo greičiau baigsis.

Dėkoju už pokalbį.