Japonija pagal Vytarą Radzevičių ir Martyną Starkų

PRAĖJUSIŲ METŲ PAVASARĮ UŽKIETĖJĘ KELIAUTOJAI, ŽINOMI LIETUVOJE ŽURNALISTAI MARTYNAS STARKUS IR VYTARAS RADZEVIČIUS UŽKARIAVO NAUJAS ŽEMES: DEŠIMTOJI BENDRA KELIONĖ JUOS NUBLOŠKĖ Į JAPONIJĄ. SAVO SVEČIAMS JI ATSIVERIA NE IŠ KARTO, O DAŽNAI IR NE IKI GALO, TAČIAU KLAUSANT ŠIŲ NUOTYKIAUTOJŲ SUSIDARO ĮSPŪDIS, KAD SU VISU LIKUSIU PASAULIU JAPONIJOS SUDARYTAS NEBYLUS TARPUSAVIO NESUPRATIMO „KONTRAKTAS“ TOLI GRAŽU NEPIKTINA. PRIEŠINGAI  KYLA TIK NUOSTABA IR SUSIŽAVĖJIMAS, KAIP ŠI IŠ PAGRINDŲ NUO VAKARŲ BESISKIRIANTI KULTŪRA GALI IŠLAIKYTI SAVO JĖGĄ TAIP TYLIAI, MANDAGIAI IR NEJAUSDAMA POREIKIO KAM NORS KĄ NORS AIŠKINTI.

Kviečiame Japoniją pamatyti tokią, kokią ją atrado M. Starkus ir V. Radzevičius, – čia jie ir vėl keliavo automobiliu, didžiąją kelionės dalį lydimi bičiulio japono Koiči, kuris jau dešimtmetį sėkmingai įsikūręs Lietuvoje, tačiau sutiko draugams padėti susigaudyti savo gimtinėje. Nusiteikite, kad tolesnis tekstas tikrai neprimins tipinio kelionių gido, tačiau klausantis Vytaro ir Martyno nuotykių apie Japoniją ir jos žmones galima sužinoti daug daugiau nei paprasčiausiai aptariant lankytinas vietas bei monumentus.

APIE PIRMĄ ĮSPŪDĮ

Martynas Starkus: kaskart keliaudami mes išgyvename įspūdžių, susitikimų gyvenimą, mažiau laiko skiriame kultūros ar istorijos vertinimui. Japonija mums paliko keletą dalykų: pirmiausia, ši šalis yra labai atvira tiems, kas į ją atvažiuoja turėdamas gerų ketinimų; tai yra labai švari, drausminga šalis; taip pat tai yra šalis, kuri beprotiškai gerbia vyresnius žmones. Kai esi toli nuo Japonijos, visa šalis atrodo labai chaotiška, bet kai ten atvyksti, smegenys ir visi jutimo organai pradeda ieškoti sprendimų, ir tu juos randi. Tai šalis, kurioje labai daug pagarbos savam, svetimam, viskam. Tačiau Japonija ir pakankamai uždara – kitos kultūros žmogui patekti į jų ratą būtų labai sunku.

Vytaras Radzevičius: iš pradžių Japonijoje viskas tiesiog neįprasta, ypač technologiniu požiūriu, taip pat ir viešojo elgesio normos – prie daug ko reikėjo priprasti. Japonijoje žmonių elgsena visiškai skiriasi nuo kitų Azijos šalių. Šiaip aš nemėgstu didmiesčių, jų chaoso, ūžesio, triukšmo – bet Tokijas labai nustebino, nes, nepaisant savo dydžio, yra labai patogus ir tylus miestas, visiškai kitoks nei, tarkime, Niujorkas ar Maskva. Japonijoje vyrauja rituališkumas, tradicijos, estetika, daiktų smulkumas bei griežta, nepriekaištinga tvarka, kurios laikomasi. Šiandien pirmas dalykas, kuris ateina į galvą kalbant apie Japoniją, yra harmonijos paieškos – tenykštė harmonizuota visuomenė, sistema, aplinka tikrai įkvepia.

M. S.: o man – laisvė. Laisvas žmogus ten jaučiasi gerai. Tai tikrai viena iš tų šalių, į kurią norisi sugrįžti. Žinoma, keliaudami visur mokame tam tikrą žioplio mokestį. Šiandien galvodami apie Japoniją galbūt galėtume norėti nebent drąsesnio bendravimo su aplinka, bet juk natūralu, kad jautiesi nejaukiai, kol supranti, kas kur užrašyta, kaip ką daryti, ką spausti. Tačiau tai yra labai natūralus procesas, pasikartojantis visame pasaulyje.

APIE SUVALDYTĄ CHAOSĄ

M. S.: pačioje Azijoje gali pastebėti daugybę skirtumų, tarkime, Indijoje dėl savo erdvės turi kovoti, nes kitaip jos neteksi. Japonijoje tas chaosas kažkokiu būdu yra suvaldytas taip, kad kiekvienas supranta, jog elgtis pagal taisykles yra geriau ir efektyviau pirmiausia jiems patiems. Jei pažiūrėtume į sankryžą piko valandomis – pas mus visada matysime chaosą, bandymus pralįsti pirmam ir t. t., bet tada kenčia visi, nes elgdamasis taip padrikai iš ten nepralenda niekas. Būtent taip yra Indijoje. Tuo tarpu Japonijoje kiekvienas elgiasi griežtai pagal taisykles ir supranta: geriau aš dabar luktelsiu, važiuosiu tada, kai man galima, ir visur pravažiuosiu be problemų. Tos taisyklės japonams svarbios ir jų gyvenime jos pasiteisina praktiškai. Kartu Japonija yra labai konservatyvi šalis – vienas japonas ten niekada nieko nenuspręs, ypač jei jis yra žemesnio rango pareigūnas. Ten niekas neimprovizuos, improvizacija išvis yra laikoma baisiu dalyku, todėl bet kokios derybos gali užtrukti labai ilgai.

„LAISVAS ŽMOGUS TEN JAUČIASI GERAI. TAI TIKRAI VIENA IŠ TŲ ŠALIŲ, Į KURIĄ NORISI SUGRĮŽTI.“

APIE TYLĄ

M. S.: Japonija – sunkiai suprantama šalis, kuri gali būti ir labai triukšminga, ir tuo pat metu labai tyli. Pvz., įžengus į jų traukinį ar metro, kuriame pro žmones vos gali prasisprausti, staiga susivoki, kad jie visi tyli. Net telefonu nekalba, nes tai yra nepatogu kito žmogaus atžvilgiu – kaip dabar viešojoje vietoje aptarinėsi savo asmeninius dalykus? Taip pat ten gyvenimas labai mechanizuotas, o tai palengvina atvykėlių gyvenimą, tarkime, maisto užsisakymas – tiesiog paspaudi ekrane patiekalo paveiksliuką ir jį gauni.

APIE MANDAGUMĄ

V. R.: iš pradžių tam tikros japonų manieros tau patinka, po to pradeda truputį erzinti, o galiausiai tiesiog norisi grįžti namo. Tarkime, situacija banke: ateini išsikeisti vieno banknoto, o tarnautoja tą pinigą iš tavęs paima kaip Japonijos nepriklausomybės aktą; tada, tiesiogine to žodžio prasme, ji su tuo banknotu bėga iki kito darbuotojo ir perduoda jį jam laikydama dviem rankomis, kolega jį priima lygiai taip pat ir bėga pas kitą. Man net nepatogu pasidarė, kad dėl 50 baksų žmonės tiek laksto. Tada pirmoji moterytė vėl parbėga ir dviem rankomis nusilenkdama įteikia man iškeistus pinigus. Prie viso to tikrai reikia priprasti. Dar įsiminė tai, kaip mažutės babytės prie kokio nors prekystalio priėjus užsieniečiui išsitraukia lapuką iš paprasto mokyklinio sąsiuvinio, kuriame prirašyta visokių angliškų frazių. Tada tu jai pirštu duri į žodžius, kuriuos bandai pasakyti, o ji persiskaito šalia esantį vertimą į japonų kalbą.

M. S.: Japonijoje aptarnavimo sferoje apskritai esi kaip valdovas – parduotuvėje, restorane – visur esi svarbiausias žmogus. Ten net nėra arbatpinigių kultūros – jei pabandai palikti arbatos, tai bus priimta kone kaip įžeidimas.

APIE KEISTĄ HUMORĄ

M. S.: nebuvo nė vieno atvejo, kad mes keliaudami nesijuoktume susiėmę už pilvų, ir tai būtų juokinga japonams. O kai jie pralinksmėję bent truputį iš kažko kriuktelėdavo, tai būdavo visiškai nejuokinga mums. Sykį paprašėme Koiči papasakoti mums japonišką anekdotą. Jam tai sekėsi sunkiai pirmiausia dėl to, kad pasakodamas jis labai daug juokėsi, bet mums tai buvo taip nuobodu, kad galiausiai tiesiog paprašėme jo toliau nebepasakoti... Beje, žiūrėdamas japoniškas TV laidas gali pastebėti, kad juokingiausi dalykai jiems – tai vyrai, persirengę moterimis, įvairūs kritimai, žmonėms į veidus skriejantys tortai, ir panašūs dalykai.

APIE JAPONŲ SVETINGUMĄ

M. S.: nepaisant keisto humoro jausmo, japonai labai vaišingi ir svetingi. Tiesa, sykį Koiči mus paliko trims dienoms vienus, kol lankė savo gimines. Už visas kelionės keistenybes Koiči mums atkeršijo originaliai – palikęs mus, jis visą maršrutą į GPS suvedė hieroglifais, todėl nuo tada keliaudami turėjome susirasti japoną, kuris bent truputį mokėtų angliškai ir galėtų suvesti mums maršrutą. Tiesa, kartą susidūrus su vienos iš Japonijos TV laidų komanda šie stebėjosi, kokią kelionių laidą galime mes kurti, jei nemokame net savo GPS’o susitvarkyti... Tada jiems atsakėme, kad darome socialinį eksperimentą apie tai, kaip japonai pasitinka ir priima svečius. Išgirdę, kad yra eksperimento dalis, jie iškart pradėjo labai stengtis – nei tada, nei paprasti žmonės vėliau nė karto mūsų niekur nepaklaidino ir neapgavo. Kalbant apie jų svetingumą, gera mintis būtų keliaujant į Japoniją pasiimti ir nedidelių dovanėlių – jie tokį dėmesį labai vertina.

APIE VAKARONĘ SU JAKUDZOMIS

M. S.: vieną vėlų vakarą su Vytaru patekome į kažkokį vienišą mažo miestelio barą ir netikėtai ten visą vakarą praleidome gerdami alų su jakudzomis – japonų gangsteriais tatuiruotais kūnais. Tai vyko tuo metu, kai Koiči buvo mus palikęs ir lankė gimines. Kai sužinojo, kad buvome su tais vyrais susitikę, jis buvo ne juokais sunerimęs...

V. R.: bendrauti su jais pradėjome nuo pačių universaliausių tarptautinių žodžių – ACDC, „Metallica“...

M. S.: bet tada atėjo eilė tam tradiciniam etapui, kai visi bando susipažinti ir sako savo vardą. Supratome, kad turėsime problemų. Na, išmokyk tu japoną ištarti „Vytaras Radzevičius“... Bet tada Vytaras pasiūlė genialų sprendimą. Jis pasakė: „Dabar aš pats pasakysiu, kaip jūs ir mes vadinamės, ir taip visiems bus paprasčiau draugauti.“

V. R.: aš tiesiog visiems pritaikiau tuos japoniškus vardus, kuriuos žinojau – Martynas buvo Bakuganas, vienas toks stambus japonas tapo Godzila, kitas – Pokemonu, o aš – King Kongu. Jiems labai patiko! Ir tai buvo turbūt vienintelis atvejis, kai visi supratome vienas kito humorą.

M. S.: kai taip išsikalbėjome, jie parodė mums visas savo tatuiruotes, visus nukirstus pirštus ir galiausiai tiesiog taikiai išsiskirstėme...

„PIRMAS DALYKAS, KURIS ATEINA Į GALVĄ KALBANT APIE JAPONIJĄ, HARMONIJOS PAIEŠKOS – TENYKŠTĖ HARMONIZUOTA VISUOMENĖ, SISTEMA, APLINKA TIKRAI ĮKVEPIA.“

APIE JAPONŲ PAŽINTĮ SU VĖDARAIS

V. R.: sykį vienoje Tokijo centrinėje kavinėje mums buvo pasiūlyta pagaminti ką nors lietuviško – paprastai ten renkasi vietiniai žurnalistai, vertinantys įvairias nacionalines virtuves. Pasirinkome gaminti vėdarus. Tačiau iškart kyla klausimas – kaip Japonijoje gauti žarnų, lašinių ir grietinės?

M. S.: atsakymas – jų reikia atsivežti iš Lietuvos.

V. R.: taigi, lagamine atsiskraidinau du pakelius žarnų vakuume, lietuviškos grietinės, lašinių bryzą... dar du pakelius silkės bei džiovintų baravykų.

M.S.: tikras džentelmeno rinkinys!

V. R.: galiausiai atsinešu visą tą turinį į vakarėlį, o japonai ateina nupirkę 40 mažyčių, japoniško kumštuko dydžio bulvių, nes jos ten brangios ir parduodamos vienetais... Pradėjome nuo silkės, kuri ėjo puikiai, neliko nė vieno gabalėlio. Tada ėmėmės vėdarų, tačiau iš karto neatskleidėme, ką būtent gaminsime. Taigi, japonai rankomis tarkuoja bulves, ir galiausiai ateina momentas, kai reikia pradėti vėdarus kimšti. Atidengdamas puodą su žarnomis, stebiu šalia esančiųjų veidus – tapo aišku, kad tuo metu jau tikrai reikėjo paaiškinimo apie tai, kas ten vyko. Kad jiems būtų lengviau suprasti, paprasčiausiai pavadinome tai bulviniais sušiais.

M. S.: t. y. supjaustėme vėdarus gabaliukais, ir tada jiems viskas tapo aišku, nes žarna irgi kažkiek priminė sušių plėvelę... Žinoma, japonai ir patys valgo daugybę mums keistų patiekalų, dėl to mūsų vakaro pasiūlymas nebuvo jiems visiškai nepriimtinas – jie yra smalsūs žmonės. Po vakaronės paklausėme, ar jiems patiko. Visi japonai yra mandagūs žmonės, tad jie visada tau sakys, kad viskas gerai. Tačiau išgirdome, kad vakaras buvo įsimintinas, nes visos lėkštės yra tuščios: kartais japonai gali sakyti, kad jiems buvo skanu, bet bent trupinėlį lėkštėje vis tiek paliks. O tąkart jos buvo visiškai švarios!

APIE LIETUVIUS SUMO RINGE

V. R.: tai buvo kitas geras mūsų nuotykis Japonijoje. Tiesa, pakliūti į tokią vietą, kur leistų sumo pasibandyti mums patiems, buvo labai sudėtinga – tai buvo maždaug tas pat, jei koks japonas pasiprašytų sužaisti Lietuvos krepšinio lygoje. Atvykus į vietą viskas prasideda nuo to, kad turi nusirengti vyrų kompanijoje.

M. S.: o dar smagiau būna tada, kai tave pradeda aprenginėti – tiksliau, kai tavo delikačią kūno dalį dengia ilga balta juosta. Stovi sau, o japonai tave irgi nužiūrinėja, vertina... Jie labai rimtai žiūri į tai, ką daro, net tada, kai supranta, kad bendrauja su iš Europos atvykusiais žurnalistais, kuriems viskas tiesiog juokinga. Visa procedūra – su persirengimu, treniruote ir t. t. – truko apie pusantros valandos.

V. R.: treniruotė buvo lygiai tokia pat, kokią jie patys sau rengtų bet kurią dieną. Labiausiai nustebino tai, kad, nepaisant didelio svorio, jie visi yra nepaprastai lankstūs – daugelis tų pratimų mums buvo tiesiog neįkandami. Beje, man buvo pasakyta, kad priaugęs vos 30 kg jau galėčiau turėti kokių nors vilčių sumo ringe, bet į Martyną visi žiūrėjo kaip į rankšluosčių pakabą...

APIE... NA, ŽINOMA, TUALETŲ MAGIJĄ

M. S.: vienas įsimintiniausių dalykų ten yra tualetas – tie dangčiai yra stebuklas, tu juos paprasčiausiai įsimyli. Vėliau jau net viešbučius rinkdavomės pirmiausia pagal juos.

V. R.: tiesa, pirmiausia nerimą kelia tai, kad atsisėdus dangtis yra šiltas, tarsi ką tik ten būtų sėdėjęs kažkas kitas – bet galiausiai supranti, kad tai yra komforto dalis.

M. S.: skirtingos programos užkoduotos mygtukais su berniuko ir mergaitės siluetais – paspaudi play ir galvoji, kas dabar bus... tačiau staiga pasijunta šilta gaiva ten, kur ką tik, na, nieko gero dar tikrai nebuvo. Įvykio vietą aplanko švelnus cunamėlis... ir tada supranti, kad visa tai yra tikrai labai neblogai. Grynai moksliniais tikslais išmėginau ir mergaitišką programėlę. Visa tai taip įtraukia, kad vėliau atsisakai eiti ten, kur nėra elektronikos.

Japoniją taip pat pamilo ir agentūros klientai, kurie mėgaujasi galimybe šioje nepaprastoje šalyje atrasti šventyklas, kalnus, ežerus, senovinius kaimelius ir miestus, tradicinius menus ir šiuolaikinio pasaulio pasiekimus. Išties Japonija abejingų nepalieka!