Pataria rašytojas ir keliautojas Giedrius Drukteinis - ką reikia žinoti vykstant į Indoneziją?

Indonezija yra viena iš tų nedaugelio pasaulio šalių, kurias labai sunku apibūdinti vienu žodžiu. Toks dalykas kaip "vieninga Indonezija" net neegzistuoja. Šalis išsimėčiusi per 17 000 salų. Indoneziečių naciją sudaro šimtai etninių grupių, kalbančių 700 kalbų o tai dešimtadalis visų gyvų pasaulio kalbų. Valstybėje penkios oficialios religijos. Labiausiai paplitusi - islamas. Ne veltui herbe įrašytas devizas "Bhinneka tunggal ika" (Įvairovės vienybė). Turbūt įvairovė ir yra tiksliausias žodis šiai kultūrine prasme neįtikėtinai diversifikuotai šaliai apsakyti.

Nuo islamiškų miestų iki pagoniškųjų džiunglių, nuo moterų uždengtais veidais vakaruose iki visiškos nuogybės rytuose – tai Indonezija. Čia akivaizdus Arabijos, Indijos ir Kinijos kultūrinis palikimas. Iriano bei Kalimantano salose indoneziečiai primena Australijos aborigenus, o būtent Kalimantane dar galima užtikti net ir kanibalų (beje, Jūsų riebi mėsa po balta oda jiems tikras delikatesas!). Sulawesi sala primena Kinijos pramoninį rajoną, nes yra išvagota kasyklų, kuriose dirba daugiausia kinai. Dauguma Ambono gyventojų – krikščionys, ir kryžių gausa čia prilygsta mūsų Kryžių kalnui. Bali ir Bunakeno salos – tai, žinoma, turistai ir induistai. Raja Ampat sala – tikras zoologijos sodas po atviru dangumi, nes floros ir faunos čia daugiau nei Didžiajame barjeriniame rife netoliese (o ir pati Indonezija yra antra ekosistema pasaulyje po Amazonijos pagal gyvūnijos įvairovę).

Ir šalies sostinė Džakarta – nevienalytė. Šiaurinėje miesto dalyje gyvena pasiturintys induistai ir arabai. Vakarinė Džakarta – kinų viduriniosios klasės – verslininkų ir valdininkų teritorija (ten, beje, pigiausia apsipirkti). Centrinė ir pietinė Džakarta – turistinės zonos. Tačiau, nors Indonezija ir musulmoniška šalis, ji nė iš tolo neprimena nei Irako, nei Irano – greičiau Filipinus. Šalies provincija panaši į Kinijos periferiją. Nepaisant dialektų gausos, egzistuoja ir valstybinė kalba – Bahasa Indonesia („Indonezijos kalba“), turinti malajų, hindi, persų, sanskrito, olandų, portugalų, anglų, arabų, kinų kalbų ir vietinio Javos salos gyventojų dialekto savybių.

Kalba graži ir netgi nesudėtinga, tačiau ją vartoti reikėtų atsargiai – žodelis, reiškiantis „ačiū“, Sumatros saloje taip pat reiškia „šiknius“ vakarinėje Javos dalyje. Tiesa, nesudėtinga susikalbėti ir angliškai.

RAMIAI IR PALENGVA

Indoneziečių priskaičiuojama apie 250 milijonų. Nors skaičius didelis, šalis vis dėlto neturi nei garsių rašytojų, nei žymių dailininkų, filosofų ar mokslininkų (apskritai žmonės čia nelabai išsilavinę). Nepopuliari čia net aktoriaus profesija, o atletais Susi Susanti ir Alanu Budikusuma, laimėjusiais aukso medalius 1992 metų olimpinėse žaidynėse, čia didžiuojamasi it Antikos išminčiais. Indonezijoje retai užtiksite meno parodą, o bibliotekų šalyje yra kur kas mažiau nei šventyklų. Tačiau mokytojas gerbiamas labiau nei bet kuris milijonierius. Šiuo tapti irgi nesudėtinga – Indonezijoje sunkiau parduotuvėje rasti kečupo (iš šios šalies kečupas, beje, ir yra kilęs) nei pradėti verslą. O ir darbo skelbimų čia daugiau nei norinčiųjų dirbti. Nes Indonezija – poilsio, relaksacijos šalis. Čia, skirtingai nei JAV, žmonės nesipuikuoja savo turtais ir nešvaisto pinigų materialiems daiktams. Skirtingai nuo Singapūro, Indonezijoje žmonės nesiveržia į universitetus ir neidealizuoja karjeros valstybinėse įstaigose. Čia niekas nesiplėšo darbe kaip japonai. Ir niekam nerūpi, kokio dailumo Jūsų drabužiai ar makiažas, kaip Pietų Korėjoje. Turbūt galima sakyti, kad indoneziečių gyvenimo prasmė – tiesiog gera nuotaika.

Pirma, kas Indonezijoje krinta į akis bet kuriam atvykėliui iš „drąsių žmonių“ šalies Lietuvos, tai gausybė šypsenų. Šypsosi ne tik elgetos ar praeiviai, bet ir imantys baudą policininkai ar smulkus kišenvagis, traukiantis piniginę iš užsižiopsojusio turisto kišenės. Tiesa, Indonezijoje patariama šypsotis ir atsiprašinėti visada ir visur, kad ir kokia kritiška būtų situacija. Į isteriją puolantis asmuo niekada nenusipelnys pagarbos, o pakeltas balsas reiškia tik viena – agresiją, su kuria ten tebekovojama. Agresijos apraiška laikomos ir įspręstos į šonus rankos (ypač Javos saloje). Didžiausias įžeidimas – net jeigu Jums ir įprasta – vyrą ar moterį pavadinti šunimi / kale (indonezietiškai andžing), nes, musulmonų požiūriu, tai pats šlykščiausias apibūdinimas, reiškiantis „nešvarų nežmogų“. Indoneziečiai nesikeikia ir nesiskundžia. Jie dideli optimistai, žinantys, kad semua bisa diatur („viskas išsprendžiama“), ir tokios nuostatos laikosi jau daug amžių. Ir teisūs jie, nes panika – bloga patarėja. Dažnai šalyje vartojama frazė lemah lembut, reiškianti „ramiai, palengva“.

BENDRAVIMO ETIKETAS: TAI, KĄ ĮVERTINS INDONEZIEČIAI

Perprasti indoneziečių mentaliteto per trumpą laiką neįmanoma, kaip ir visiškai suvokti jų elgesio motyvaciją. Tačiau jei jau esate lietuviai ir tuo didžiuojatės, parodykite „šiek tiek klasės“, ir bet kuris indonezietis tai įvertins. Pirmiausia, su vyresniaisiais bendraukite kuo oficialiau. Pastebėsite, kad vietiniai vaikai senius sveikina pirštais lengvai prisiliesdami sau prie kaktų (tai vadinasi salim), tačiau užsieniečiui to daryti nebūtina. Bet būtina paspaudus ranką savąją pridėti prie krūtinės – tai reiškia „imu Tavo pasveikinimą į širdį“. Labai mandagu kreipiantis į vyrą vardu pridurti žodelį Bapak („ponas“), į moterį – Ibu, į    jaunuolį – Mas, o į merginą Mbak. Visada sveikinkitės su praeiviais net pirmą kartą juos matydami, ypač Javos saloje. Ranką spausti įprasta ir kartais net būtina. Tačiau niekada nieko neimkite ir neduokite kairiąja ranka, nes Indonezijoje, kaip ir visuose musulmoniškuose kraštuose, ta ranka siejama su „purvinais darbais“.
Norėdami prasibrauti, šiek tiek ištieskite nuleistą ranką ir sakykite permisi („atsiprašau“). Jei į ką nors rodysite (į daiktą, vietą ar asmenį), verčiau naudokite nykštį, o ne įprastą smilių, kuris Indonezijoje laikomas nepadoraus gesto atributu. Jei norite atkreipti kieno nors dėmesį, pamojuokite visais žemyn nuleistais pirštais. Ir – dėmesio! – niekada nelieskite indoneziečio viršugalvio (pvz., užsinorėję patapšnoti vaikui per galvą), nes būtent viršugalvis laikomas švenčiausia kūno dalimi. Ir, žinoma, niekada neužmirškite, kad esate musulmoniškoje šalyje. Kai kur teks nusiauti batus (netgi kai kuriose įstaigose), turistai taip pat iš anksto įspėjami kai kuriose šventose bei formaliose vietose nevilkėti permato-mų arba atvirų drabužių, neavėti šlepečių, nesegėti trumpų sijonų ir pan. Nuoširdūs ir draugiški indoneziečiai vis dėlto turi daugiau aprangą varžančių taisyklių nei europiečiai. Indonezietės nevilki atvirų drabužių. Žinoma, turistės ir turistai visada turi privilegiją juos vilkėti. Niekas Jūsų nepuls kumščiais kaip Saudo Arabijoje, tačiau keistų žvilgsnių susilauksite. Kaip patys išvysite, indoneziečiams priimtina maudytis vilkint marškinėlius ir šortus, o dviejų dalių bikinius galima pamatyti tik turistams skirtuose paplūdimiuose. Na, o jei į šią šalį vykstate švęsti medaus mėnesio, vis dėlto venkite atvirų bučinių ar glamonių gatvėje – čia ne Tailandas. Ir lankydamasis pas indonezietę nenustebkite, jei ji paprašys Jūsų sėdėti terasoje, o ne viduje, ir jokiu būdu ne už uždarų durų, idant būtų išvengta nereikalingų apkalbų ir insinuacijų (tai irgi labai svarbu būtent Javos saloje).

GARDŽIOJI INDONEZIJOS VIRTUVĖ, ARBA „SKUBĖK VĖLAI“

Indonezietiška virtuvė – tiksliau, virtuvės – yra atskira plati tema. Būtina žinoti, kad maistas visoje šalyje labai skanus (tik atsargiau Kalimantano genčių teritorijose – ten galite gauti ir žmogienos! O manadonėzai vis dar valgo šunieną ir šiksnosparnieną). Indonezija visame pasaulyje garsėja užpilamais makaronais „Indomie“, o štai 2011 metais CNN.com skaitytojai skaniausiu pasaulio patiekalu išrinko indonezietišką jautieną „Rendang“, antras buvo taip pat indonezietiškas „Nasi Goreng“. Daugiau informacijos apie šiuos valgius rasite internete, bet nepamirškite, kad privalote jų dar ir paragauti. Ir moraliai pasiruoškite gerti kuo daugiau itin saldžios arbatos – čia ji populiaresnė už kavą. Nenustebkite, kad Indonezijoje įprasta valgyti rankomis. Tai, beje, visai smagu. Be abejo, yra ir stalo įrankių. Tačiau dažniausiai tai tik šakutė ir šaukštas. Šakutė laikoma kairėje rankoje ir yra skirta maistui sukrauti į dešinėje laikomą šaukštą, kuriuo daugiausia viskas ir valgoma.
Valgydami indoneziečiai sėdi ant žemės, susikryžiavę kojas, moterims rekomenduojama sėdėti jas parietus po savimi (arba, jei užsiimate joga, sėdėkite jums pažįstama „deimanto“ poza).
Nebijokite suklysti – indoneziečiai atlaidūs. Tiesą sakant, matydami europietį jie žino, kad turistui priklauso elgtis šiek tiek kitaip, ir to iš Jūsų tikisi. Galite būti pavadintas Bule gila – tai reiškia „kvailas baltasis žmogus“. Tai gali būti netgi draugiškas jūsų elgesio įvertinimas. Jus gali paaukštinti iki Bule gaul – „savo baltojo žmogaus“ – jei nesibodėsite valgyti kartu su jais, išklausyti jų ar pats jiems ką nors papasakosite. Žemiausia turistų kasta – Bule kere – „neturtingas baltasis žmogus“, nesumokantis tiek, kiek iš jo tikėtasi. Derėtis čia būtina dėl visko, bet reikia ir atminti, kad kolektyvizmo jausmas Indonezijoje kur kas stipresnis nei Lietuvoje, tad jei ir permokėsite keletą rupijų, jos greičiausiai bus skirtos bendruomenės arba šeimos reikmėms – žmonės čia įpratę viskuo tarpusavyje dalintis.

Nes bendruomenė Indonezijoje – dalykas šventas. Didelės kompanijos labai puoselėjamos, ir visi jose turi ką pasakyti ir kada įsiterpti.

Svarbiausia, čia niekas niekur neskuba (nesipiktinkite, jei ir į susitikimą indonezietis pavėluos – jam karet – „skubėk vėlai“ – šis bendras Pietų pusrutulio pasaulėžiūros principas gajus ir Indonezijoje). Kaip čia sakoma, „metai trumpi, bet dienos ilgos“. Taigi atsipalaidavimas yra Indonezijos kultūros dalis – o ko, tiesą sakant, Jūs ten važiuojate ir pats? Visi susėdę kalba apie viską, bet tas „viskas“ netrunka pavirsti verslo reikalais ir draugyste. O į Jus, kaip į užsienietį, bus kreipiama itin daug dėmesio, tad nenustebkite, jei Jūsų klaus, ką valgėte pusry-čiams, ir gyvai domėsis, ką veikiate vakarais toje savo Lietuvoje. Iš esmės tai arabiškas ir kiniškas palikimas – kolektyvizmo ir hierarchijos jausmai tarp indoneziečių labai stiprūs. Viena, ko tikrai negausite Indonezijoje, – tai privatumas. Žmonių čia daug, ir jie visą laiką yra šalia Jūsų, virš Jūsų ir po Jumis, ypač miestuose. Eiti gatve nėra taip paprasta – kelią nuolat užkerta tai religinės procesijos ar vaikų būriai, tai elgetos, patrakę vairuotojai, gatvės muzikantai ar prekijai. Moraliai nusiteikite didelei nešvarai, nes šiukšlinti čia įprasta. Esti bjaurių vietų, tokių kaip viešieji tualetai ar turgūs. O šokančios beždžionės su kaukėmis – Topeng monyet – mane, pavyzdžiui, visada baugino. Nors tai ir laikoma didele turistų atrakcija. Ilgiau čia pagyvenus darosi aišku, kad būtina vengti vietinių indonezietiškų oro linijų, pradeda ryškėti iš pirmo žvilgsnio nepastebima vietinių malajų nesantaika su kinais. Pakanka čia melagių, tinginių ir vagių, o ir korupcija valstybinėse įstaigose milžiniška.

Indonezija – chaotiška šalis. Tačiau joje yra visko, ko tik širdis geidžia. Čia galima daug ką nuveikti. Galima išgirsti daug istorijų, papasakoti daug istorijų ir daug jų sukurti. Čia nebus nuobodu. Nes nežinojimas, kokia galimybė pasitaikys po kelių akimirkų, yra sudedamoji gyvenimo Indonezijoje dalis.