ir dalinkitės
jomis su artimaisiais, ar išsisaugokite jas savo el. pašte.
Verslo klientams
1312
Parašykite mums
Ne darbas, bet gyvenimo būdas: „Novaturo“ atstovų užsienyje gyvenimo užkulisiai
Jie visada pasitinka bei išlydi keliautojus su šypsena, palydi į viešbučius ir į pačias įdomiausias ekskursijas ar bet kuriuo paros metu gelbsti netikėčiausiose situacijose, kai atostogaujame užsienio šalyse. Nors dažnam atrodo, jog atstovų užsienyje darbas – tai nesibaigiančios atostogos šiltuose kraštuose, Baltijos šalių turizmo rinkos lyderio „Novaturas“ atstovai atskleidžia šio darbo užkulisius ir pasakoja, kokių savybių reikia, kad darbas, neskaičiuojant valandų, taptų vienu didžiausiu gyvenimo nuotykiu.
Svajonių darbo užkulisiai
Nors kelionių atstove Vilma Plepytė „Novature“ dirba dar tik metus, bet jau spėjo susipažinti su šio darbo užkulisiais. Pirmoji ir kol kas vienintelė jos kryptis – Turkija, kurią jau pavyko prisijaukinti. „Šį kartą Turkiją pamačiau visai kitomis akimis, ji mane maloniai nustebino, džiaugiuosi, kad patekau į nuostabią kompaniją. Dirbant atstovu užsienyje reikia turėti gyvenimiškos patirties ir žinių, kaip gyventi vienam, išlikti, nes darbas sudėtingas, reikalaujantis daug darbo valandų, tačiau, kai turi puikią komandą, jautiesi kaip šeima.“
Tuo tarpu nuo 2001 metų atstovu užsienyje dirbantis latvis Andris Berzins sako, jog neturėjo išankstinių nusistatymų, koks tai bus darbas. Atstovu užsienyje tapau visai atsitiktinai, visada norėjau ir mėgau keliauti, o Rygoje kaip tik atsidarė „Novaturas“, kurie ieškojo darbuotojų. Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir po kelių savaičių jau skridau į Turkiją“, – pasakoja pašnekovas.
„Prieš įsidarbinant „Novature“, aš jau buvau šiek tiek pakeliavusi ir būtent su šiuo kelionių organizatoriumi“ – juokiasi Vita Kazlaučiūnaitė, kurią dirbti atstove užsienyje pastūmėjo tėtis. – „Žinau, jog daug kas įsivaizduoja šį darbą kaip atostogas, kai tiesiog būni užsienio šalyje ir už tai dar moka pinigus, tačiau aš neturėjau tokios vizijos. Nuo šešerių metų sportavau, todėl buvau užgrūdinta sporto, pripratusi prie įtemptos rutinos, o tai pasitarnavo ir darbe. Visada ramiai priimu, kai kas nors paskambina naktį ar reikia keltis anksti ir važiuoti į oro uostą pasiimti keleivių.“
Kelionių atstove užsienyje dar 2004 metais pradėjusi dirbti Vita sako, jog pirmiausiai svarbu, kad žmogus, kuris renkasi atstovo darbą suprastų, kad tai yra ne darbas, o gyvenimo būdas. „Turizme nėra darbo valandų ir mes jų neskaičiuojame. Negali pasakyti, kad mano darbo valandos baigėsi ir prašau man neskambinti, juk būna visokių atvejų. Kartais turi būti mama, tėtis, ir psichologas bei draugas viename. Esi ten, kur galbūt atvykę žmonės net nekalba užsienio kalba ir turi jiems padėti įvairiose gyvenimo situacijose.“
Negali gyventi be kelionių
Nors iš pirmo žvilgsnio visi pašnekovai atrodo skirtingi, juos visus vienija didelė aistra kelionėms. „Esu tas žmogus, kuris negali ilgai išbūti vienoje vietoje. Kartais namuose, Latvijoje, per metus būnu vos kelias dienas, o kartais kelias savaites. Per savo atostogas taip pat mėgstu keliauti. Žinoma, priklauso nuo to, kiek laisvų dienų turiu, jei tik turiu daugiau laiko, tada būtinai keliauju“, – sako A. Berzins.
Jam antrina ir kolegė V. Kazlaučiūnaitė: „Pandemija privertė daugiau laiko praleisti gimtinėje, tačiau iki tol neįsivaizduodavau, kaip atostogas galima leisti Lietuvoje, mano darbas būdavo užsienyje ir atostogos taip pat užsienyje. Jeigu keliauju viena, nusiperku bilietą į vieną pusę, kruopščiai pasidarau namų darbus – susidėlioju, ką būtinai noriu pamatyti. Keliaudama labai mėgstu pabendrauti su vietiniais, gauti jų patarimus“, – pasakoja Vita ir priduria, kad kartais kitiems jos kelionių kryptis atrodo gąsdinančiai: – „Užkopiau į Kilimandžarą, nuskridau į Meksiką ir ten keliavau autostopu po visą šalį, o mano draugams tai atrodė beprotiška idėja, tačiau esu priklausoma nuo adrenalino.“
Šiuo metu Turkijoje dirbančią V. Plepytę meilę kelionėms įdiegė tėvai: „Mano tėvai yra aistringi keliautojai, todėl jau nuo vaikystės dažnai keliaujame visi kartu. Nors esame labai skirtingi, bet kelionių metu vienas prie kito prisideriname: pailsime ir daug pamatome. Būna nuostabios atostogos ir labai geri prisiminimai“, – prisipažįsta Vilma, visus savo pinigus taupanti kelionėms. – „Man visada reikia keliauti, todėl šis darbas yra lyg gyvybės eleksyras, neleidžia pasenti, čia visada esi veiksme.“
Svajonių kryptis
V. Kazlaučiūnaitė sako, jog per ilgus darbo bei keliavimo metus pavyko atrasti ir savo mylimiausią kryptį: „Tai – Sicilija, kur dabar ir dirbu. Pirmą kartą nuvykus į Siciliją pagalvojau, kad čia yra ta vieta, kur norėčiau gyventi. Nors dabar jau žinau, jog noriu gyventi Lietuvoje, tačiau šis jausmas atėjo tik po penkiolikos metų, nes pasikeitė prioritetai bei namų suvokimas, Lietuvoje jaučiuosi sava, čia visada laukia tėvai, tačiau vis tiek labai gera sugrįžti į Siciliją, kur turiu draugų bei mėgstamų vietų. Net ir po penkerių metų čia sugrįžus žmonės prisimena mane, pašaukia vardu, apsikabina. Ši sala turi savitą aurą, kurią linkiu kiekvienam keliautojui atrasti.“
Tuo tarpu Andris pastebi, jog net jei dirbi toje kryptyje, kuri nėra tavo mėgstamiausia, per tą laiką spėji ją prisijaukinti, nes tuo metu tai tampa tavo namais. „Tačiau mane visuomet traukia tolimi kraštai, kur skirtinga kultūra bei žmonės. Jau esu išmaišęs visą Europą, todėl mieliau renkuosi tolimas kryptis, pavyzdžiui, Australiją, Japoniją, Tailandą, Vietnamą. Tokios kelionės leidžia į save sugerti dar daugiau įspūdžių bei patirties.“, – pasakoja Andris.
Gyvenimo kitoje šalyje kasdienybė
Nors atstovų užsienyje darbo laikas labai įtemptas ir kai kuriose, keliautojų lankomiausiose kryptyse, per dieną sulaukiama net 2 ar 3 skrydžių, Vita sako, jog laisvo laiko pasimėgauti gyvenimu galima atrasti. „Kai turiu laisvą dieną ar pusdienį, mėgstu susiplanuoti, ką veiksiu. Susirandu sau mėgstą veiklą, kurių yra daug: esu nardymo instruktorė, mėgstu laipioti uolomis, važinėti dviračiais bei slidinėti. Man patinka vesti ekskursijas, kurių metu turiu galimybę pasigėrėti gamtos vaizdais.“
Tuo tarpu Andris pripažįsta, jog kiekviena darbo diena niekada nebūna vienoda. „Vieną dieną atsikeliu anksti ryte ir einu ruoštis naujų keliautojų atvykimui, kitą dieną vykstu į oro uostą, išlydžiu keliautojus bei pasitinku naujus, važiuoju į susitikimus viešbučiuose ar vedu ekskursijas. Būna, kad per laisvadienį nesinori nieko daryti ar matyti žmonių, tačiau man nepatinka lindėti namuose, tad, jei tik turiu laisvą dieną, o lauke geras oras, stengiuosi išeiti pasivaikščioti, susitikti su kolegomis ar aplankyti paplūdimį“, – sako šiuo metu Kefalonijoje dirbantis A. Berzins ir pažymi, jog atstovo užsienyje darbas smarkiai skiriasi nuo darbo biure, čia kiekviena diena skirtinga, bet tai padeda išvengti monotonijos.
Jam antrina ir Vilma: „Keliautojai dažnai įsivaizduoja, kad turime daug laisvo laiko ir nuolat deginamės pliaže, tačiau tiesa yra tokia, kad kai būna dideli karščiai, dažnai net nesinori nosies iš namų iškišti, todėl iš vakaro nusiperkame maisto ir visą dieną būname namuose: gaminame, sėdime apsikabinusios kondicionierių, miegame, žiūrime televizorių ir nieko neveikiame. Būna nekalbadieniai, po kurių labai norisi į darbą.“, – pasakoja V. Plepytė ir priduria, jog atstovai užsienyje niekada nieko neteisia, nes savo darbe mato labai daug šalių, žmonių bei įvairių istorijų. „Ir mes svečioje šalyje gyvename kaip paprasti žmonės: sergame, mylime, skiriamės, liūdime ir džiaugiamės.“
